Ilgos kelionės autobusu jau buvo šiek tiek atsibodusios, taigi iš Kambodžos į Tailandą nusprendėme skristi. Greičiau, patogiau, na ir tik šiek tiek brangiau. Skrydis iš Siem Reap į Bankoką truko tik valandą, tačiau vietoje mūsų tikėtųsi trumpų „visa-on-arrival“ procedūrų, oro uoste užtrukome dar geras porą valandų. O kalti ir vėl tie patys kinų naujieji metai, kuomet šių turistų skaičius stipriai išauga. Nors daugumos Europos sąjungos valstybių piliečiams jau nebereikia vizų, lietuviams jų vis dar tenka laukti ar ambasadoje namie, ar jau oro uoste. Tiesą sakant, eilėje be mūsų daugiau europietiškų bruožų turistų nesimatė, dauguma buvo kinai ar indai, kuriems galioja tokia pati sistema kaip ir mums. Turint omeny, kad atstovėjus eilę vizos išdavimo patvirtinimas trunka tik kelias minutes, o įvairiausių pildytų formų ir dokumentų atspaudavimas trunka žymiai ilgiau, visas procesas atrodo tarsi sukomplikuotas dirbtinai. Na, tikėkimės, kad Lietuvos URM dės daugiau pastangų ir neužilgo galėsime džiaugtis beviziu režimu, kaip ir mūsų kaimynai estai.
Po visų procedūrų jau buvo gerokai po vidurnakčio, taigi vienintelis transporto pasirinkimas iš antrojo Bankoko oro uosto (Don Mueang) buvo tik taksi. Iš kitos pusės, nebuvo taip blogai, naktį eismas gerokai aprimęs ir vietoj mokamų greitkelių taksistas mus vežė paprastomis miesto gatvėmis. Pasiekus už maždaug 30km esantį mūsų viešbutuką šalia žymiosios Khao San Road gatvės, skaitliukas rodė 240 batų (maždaug 6 eurai). Užbėgant už akių, galime paminėti, kad važiuojant tuo pačiu keliu atgal į oro uostą dienos metu ir naudojantis greitkeliais, sumokėjome jau 370 batų (iš jų 120 už du mokamus kelius).
Išsimiegoję ir pailsėję, kitą rytą patraukėme nagrinėti Bankoko. Miestas didžiulis ir keliautojai čia užtrunka labai skirtingai. Mes nusprendėme praleisti dvi dienas, kiek mažokai, bet turint omeny, kad visam Tailandui turėjome tik 15, tai ne taip ir blogai. Senojoje miesto dalyje nėra metro, tik autobusai, taigi tenka arba naudotis jais, arba taksi, kuris čia, beje, labai pigūs, aišku, tik jei įtikinsite taksistą įjungti skaitliuką. Mums tas sekėsi labai puikiai, nors iš draugų girdėjome visai priešingų atsiliepimų. Didžiąją dalį turistinių objektų galima pasiekti tiesiog pėsčiomis, kaip kad pvz. Karaliaus rūmus, kuriuos mes nusprendėme apžiūrėti tik iš išorės, daugiausiai dėl vėlgi gausybės kinų turistų ir gan didokos kainos – 500 batų (12,5 euro žmogui). Vietoj jų nuėjome į Wat Pho šventyklos rūmus, kuriuose galima pamatyti bene žymiausią gulinčią Budą pasaulyje. Šventyklos komplekse telpa keletas įspūdingų pastatų, kurie skirti įvairiausioms reikmės, pvz. viename iš jų galima pasimėgauti tailandietišku masažu, kuris čia pasirodo yra vienas geriausių visame Bankoke. Mes tai perskaitėme jau po apsilankymo šventykloje, bet jei kada čia būsite, nepraleiskite progos ir išbandykite.
Kuo dar garsėja Bankokas, tai savo gatvės maistu, kurio čia galima rasti ant kiekvieno kampo – įvairiausi iešmeliai, jūros gėrybės, makaronai, sriubos, švieži vaisiai, kokosiniai ledai ir t.t. Viskas nepaprasta skanu ir nebrangu, už 2-3 eurus galima pavalgyti gerus pietus ir dar pasimėgauti desertu. Po pietų apsilankėme dar vienoje šventykloje vadinamoje „auksiniu kalnu“. Į ją, kaip į tikrą kalną, tenka kelioliką minučių kopti, pakeliui skambinant varpus (sako, kad tai neša laimę). Užlipus į patį viršų, visos pastangas greitai atperka nuo viršaus atsiveria puikus vaizdas į visas puses.
Vakarą paskyrėme Khao San kvartalo tyrinėjimams, o pradėjome nuo maisto, kuris čia paliko dviprasmiškus jausmus – Pad Thai makaronai iš gatvės vežimėlio buvo puikūs, tačiau tailandietiška jūros gėrybių sriuba čia pat esančiame restoranėlyje nuvylė. Na, bet tai tikriausiai buvo tiesiog išimtis, nes daugiau maistu per visą laiką Tailande nebenusivylėme. Be maisto, čia dar daugybė barų ir klubų, kurie visaip konkuruoja dėl lankytojų – vieni siūlo pigesni alų, kiti leidžia kuo garsesnę muziką, visai kaip Palangoje.
NUOTRAUKOS:
Daugiau nuotraukų rasite čia!
Kadangi kita diena buvo sekmadienis, Ieva jau seniausiai buvo suplanavusi apsilankymą žymiajame Weekend market (savaitgalio turguje). Anot kelionių gidų, blogų ir visų kitų informacijos šaltinių, tai bene pats didžiausias, geriausias ir autentiškiausias turgus Bankoke ar net Tailande. Na, kaip čia pasakius, tai kad čia turistų daugiau, nei bet kuriame kitame objekte – taip, bet kad būtų kažkas labai autentiško – ne. Gal prieš keletą metų turgus dar turėjo kažkiek to norimo autentiško žavesio, bet dabar tai tiesiog didžiuliai turistų spąstai. Dauguma prekių kartojasi visame turguje, kainos didesnės, nei pačiame mieste, taipogi ir maisto, kurio, tiesą sakant, pasirinkimas čia buvo tikrai nemažas. Vietiniai gyventojai čia labiau yra pardavėjai, o apsipirkimui jie, matyt, renkasi jau kitą turgų, kuris neužilgo bus giriamas tais pačiais žodžiais kaip ir šis. Po turgaus dar turėjome kelias valandas prieš mūsų skrydį į Chiang Mai, kurias praleidome Bankoko downtown’e bei kinų kvartale. Čia jau buvo įsibėgėjęs pasiruošimas kinų naujiesiems metais, visur kilo dekoracijos, prekystaliai bei kaip ir kiekviename kinų kvartale knibždėte kinbždėjo žmonių. Vėlyviems pietums suvalgėme savo taip mėgstamų dim sum koldūnų, puikiai atsipalaidavome per kojų masažą, kuris čia kainuoja tik kelis eurus ir jau buvo laikas keliauti į oro uostą.
Chiang Mai susitikome su savo draugais Milda ir Martynu, kurie nuo čia pradėjo kelių savaičių atostogas Tailande. Buvom suplanavę praleisti kelias dienas Chiang Mai, o tada traukti į dar labiau šiaurėje kalnuose esantį Pai miestuką. Pirmąją dieną tiesiog pasivažinėjome po miesto apylinkes išsinuomavę motorolerį. Tai buvo pirmasis didesnis miestas, kur teko važiuoti šia transporto priemone ir, tiesą sakant, nebuvo taip baisu, kaip atrodė prieš kelis mėnesius sėdant ant motorolerio pirmus kartus. Eismas gan intensyvus, bet buvo visai lengva įsilieti į judėjimą ir tiesiog keliauti su visu srautu. Nors nemažai turistų tik atvykę į Tailandą ar tiesiog Pietryčiu Aziją, iš pradžių pasibaisi eismu, iš tikrųjų nėra jau taip blogai, tiesiog stebint iš šono viskas atrodo žymiai sudėtingiau.
Vakare sudalyvavome maisto ture, kuris buvo gan brangokas ir dėl to turėjome šiek tiek abejonių ar verta dalyvauti, ar geriau tiesiog bandyti paragauti skirtingo maisto patiems. Bet tik jam prasidėjus, supratome, kad mūsų abejonės buvo be pagrindo, sužinojome ir paragavome maisto, kurio patys nebūtume radę ar kartais net nedrįsę paragauti. Pvz., vienas iš populiariausių vietinių desertų gaminimo procesas atrodo gan atgrąsiai, bet skonis puikus. Jei būtumę vieni, tikrai būtumę pasirinkę kažką kito. Kitas patiekalas iš lėtai keptos kiauliena tirštame padaže mus taip sužavėjo, kad netgi kitą vakarą grįžomę vėl ieškoti tos pačios vietos ir nors pavadinimo nežinojome, šiaip ne taip paaiškinome, kad norim to pačio, ką gavome vakar. Po poros valandų turo buvome tiek pilni, kad net nesinorėjo žiūrėti į desertus, bet po truputį visko paragavome. Nors dabar norėjosi tiesiog griūti į lovą ir ilsėtis, nusprendėme dar išbandyti ir susipažinti su Chiang Mai naktiniu gyvenimu. Miesto centre yra mažas tam skirtas kvartalas, kur galima rasti tiek paprastų barų, tiek įvairiausios muzikos klubų ir netgi keletą kebabinių visai šalių jų. Atrodo, kad šis maistas yra tiesiog neatskiriama naktinio gyvenimo dalis visame pasaulyje. Geros valandos šokių mums pilnai užteko ir dar šiek tiek pasisukioję aplink patraukėme namų link.
Kitą dieną mūsų pagaliau laukė ilgai laukta pramoga – apsilankymas dramblių parke. Prieš važiuodami nemažai laiko praleidome domėdamiesi, kur su drambliais elgiasi geriausiai, kur jiems sudarytos geriausios gyvenimo sąlygos ir po ilgų svarstymų išsirinkome Elephant Retirement Park. Žodis retirement pavadinime yra todėl, kad čia gyvena drambliai, kurie buvo rasti sužeisti ar tiesiog išgelbėti iš nelaisvės. Nors mums buvo žadėta nedidelė grupė, su mumis dar buvo koks 20 žmonių, na ne tiek ir daug, bet kad parkas veikia ne vien iš noro padėti drambliams buvo aišku iš karto. Smagiausia dalis buvo tai, kad čia gyvena ir mažas drambliukas, kuriam dar tik keletas mėnesių. Jis labai judrus ir pasidaryti selfį su juo buvo ne taip ir lengva. Kiti drambliai didesni ir vyresni, taigi ir labiau pripratę prie žmonių. Turėjome progą tiek dramblius pamaitinti, išmokti keletą skirtingų komandų ir netgi nuprausti dramblį. Mums tai buvo nauja ir smagi pramoga, o gyvūnams tiesiog kasdienybė, kurią nežinia ar jie labai mėgsta, tačiau bet kokiu atveju, tikrai smagiau ėsti bananus iš lankytojų rankų, nei pvz. tampyti sunkius rąstus miško kirtimuose.
Rytojaus dieną sėdome į autobusiuką ir patraukėme link Pai miestelio kalnuose. Beje, su mumis kartu keliavo keli jauni backpacker’iai iš Velso. Jie paklausė iš kur mes, atsakėme, kad iš Lietuvos, mums paklausus iš kur jie, išgirdome „We’re from Wales. You know it? It’s next to England“. Jie buvo visai nustebę, kad mes puikiai žinome Velsą ir kur jis yra, nors tikriausiai jie jau ne kartą kažkam turėjo aiškinti kur yra tas Velsas, kaip mums labai dažnai tenka tą patį aiškinti apie Lietuvą. Kelionė į Pai trūko maždaug tris valandas ir didžiąją dalį jos važiuojama, nors ir gan plačiu keliu, bet labai vingiuotu, taigi patartina sėdėti autobusiuko priekyje, na arba tiesiog visą kelią bandyti miegoti, jei nenorite, kad užkluptų jūros liga. Prieš važiuojant čia girdėjome daug kalbų, kad bus labai šalta ir tam pasiruoštume. Išvažiuojant iš Chiang Mai temparatūra buvo arti 30 laipsnių, o atvykus į Pai jau buvo nusileidusi saulė, taigi tikėjomės išlipti į tikrą šaltį. Vis dėlto, nebuvo jau taip blogai, žemiausia temperatūra čia būna apie 10 laipsnių ir tai tik paryčiais, vakarais iki pat vidurnakčio laikosi pakankamai normali šiluma. O pagrindinis tokios temperatūros privalumas tai, kad pagaliau buvo galima išsimiegoti be kondicionieriaus, miegas iš tikrųjų tapo kur kas geresnis ir gilesnis.
Pai praleidome tris dienas ir visai nesinorėjo iš čia išvažiuoti. Miestelis visai nedidelis, nieks niekur neskuba, aplinkui nuostabūs kalnai, galima čia ramiai ilsėtis nors ir kelias savaites. Kaip ir anksčiau čia buvome išsinuomavę motorolerį ir važinėjomės po apylinkes. O pamatyti ir nuveikti tikrai yra ką – galima užvažiuoti ant kalno ir pasigrožėti vaizdu iš viršaus, aplankyti krioklius (tiesa, geriau tą daryti lietaus sezono metu), aplankyti nuo seno čia įsikūrusį kinų miestelį, pasimėgauti karštosiomis versmėmis (geriausia vakare, kai oras atšąla) ar nuvažiuoti į vieną iš čia esančių dramblių parkų. Jų čia taip pat nemažai, kaip ir aplink Chiang Mai, bet čia viskas vyksta daug ramiau ir su mažiau žmonių. Nereikia registruotis iš anksto, galima tiesiog atvykti ir nusipirkus bananų pamaitinti dramblį. Norintys gali dalyvauti savanorystės programose ir čia pasilikti kelioms savaitės prižiūrėti dramblių. Taigi, jei kada norėsite aplankyti dramblių parką, geriau rinkitės vieną iš esančių aplink Pai, o ne Chiang Mai.
Taip prabėgo pirmoji mūsų savaitė Tailande ir dabar jau buvo laikas keliauti į pietus. Pradėjome nuo Patajos, kodėl ten važiavome ir kaip ten „šventėme“ Valentino dieną, jau netrukus.
The post Tailando šiaurėje ir šiek tiek Bankoke appeared first on Our Small Adventure.